Jis šluoja kiemą,
Lempą įsuka rūsy,
Rugsėjį renka grybus
Ir mums pardavęs perka bonkę.
Nupirkęs bonkę perlaužia ją su draugu
Ir grįžta paryčiais
Tokiu skausmingai pilku veidu
Lyg jam ant dūšios prikakojęs būtų katinas
O iš tiesų jis jaučiasi kaltu prieš Bronę
Jo Bronė boba buvo kažkada tokia,
Kad klubais pavingiavus parklupdydavo
Senus ir jaunus ant stiklų
Ir pabangavimais krūtų iššaukdavo
Jautresnių nervų vyrui tikrą apopleksiją.
Vargai, kuriais laimėjo Vincas Bronės širdį,
Verti vien jiems paskirto liaudies epo,
Kurį prie židinio ar prigesinto televizoriaus,
Po visą šalį dainiai suoktų.
Ir mokytų jaunas kartas,
Kad nugalėti devyngalvį konkurentų slibiną
Parvežt iš Užkaukazės aukso vilną,
Ir šimtą su klasta kurtų mįslių įminti –
Tik lašas jūroje didžių darbų
Kuriuos dėl moters kartais didvyriai nuveikia.
Tik štai po metų ne tiek daug
ir trejeto sūnų lyg ąžuolų
Palūžo Bronė po baisia liga
Po jos ji valandą į penktą aukštą lipa laiptais
Ir ramentu parėmus širdį
Kiaurom dienom prie lango laukia Vinco,
Kuris parjoja vis baltais žirgais
Ir kaktą jai su meile pabučiavęs
Čia pat ant kilimo užmiega.
Ištikimai kaip šuo vežioja ją vežimėliu
Tai iki Norfos, tai iki bažnyčios,
Bet dėl jos kūno sopulių taip sopa širdį jam
Kad tik pigiu vynu tą sopulį teužgesinti gali.
Ir taip gyvens abu sulūžę jie abu,
Kol - skirtingai nei kokie pinigai,
Ar tas charakterių nesutapimas,
Kuris vis koją porai pakiša ne vienai -
Jų giltinė dalgiu neperskirs.
