Vinco ir Bronės* istorija

-->

Mūs laiptinėj gyvena Vincas
Jis šluoja kiemą,
Lempą įsuka rūsy,
Rugsėjį renka grybus
Ir mums pardavęs perka bonkę.

Nupirkęs bonkę perlaužia ją su draugu
Ir grįžta paryčiais
Tokiu skausmingai pilku veidu
Lyg jam ant dūšios prikakojęs būtų katinas
O iš tiesų jis jaučiasi kaltu prieš Bronę

Jo Bronė boba buvo kažkada tokia,
Kad klubais pavingiavus parklupdydavo
Senus ir jaunus ant stiklų
Ir pabangavimais krūtų iššaukdavo
Jautresnių nervų vyrui tikrą apopleksiją.

Vargai, kuriais laimėjo Vincas Bronės širdį,
Verti vien jiems paskirto liaudies epo,
Kurį prie židinio ar prigesinto televizoriaus,
Po visą šalį dainiai suoktų.
Ir mokytų jaunas kartas,
Kad nugalėti devyngalvį konkurentų slibiną
Parvežt iš Užkaukazės aukso vilną,
Ir šimtą su klasta kurtų mįslių įminti –
Tik lašas jūroje didžių darbų
Kuriuos dėl moters kartais didvyriai nuveikia.

Tik štai po metų ne tiek daug
ir trejeto sūnų lyg ąžuolų
Palūžo Bronė po baisia liga
Po jos ji valandą į penktą aukštą lipa laiptais
Ir ramentu parėmus širdį
Kiaurom dienom prie lango laukia Vinco,
Kuris parjoja vis baltais žirgais
Ir kaktą jai su meile pabučiavęs
Čia pat ant kilimo užmiega.

Ištikimai kaip šuo vežioja ją vežimėliu
Tai iki Norfos, tai iki bažnyčios,
Bet dėl jos kūno sopulių taip sopa širdį jam
Kad tik pigiu vynu tą sopulį teužgesinti gali.
Ir taip gyvens abu sulūžę jie abu,
Kol - skirtingai nei kokie pinigai,
Ar tas charakterių nesutapimas,
Kuris vis koją porai pakiša ne vienai -
Jų giltinė dalgiu neperskirs.

* Tikrieji herojų vardai redakcijai žinomi. Tai Vincas ir Bronė.

Latro daina

Keli metai jau praėjo, kai išsiskyrę mes gyvename abu
Man kaip sapnas ta nelaimė, pagalvojus, ima baimė ir nejauku
Sąžinė man nerami, daug klaidų sau primetu, nes pabudau
Laiko daug dabar turėjau, pagalvoti kaip pradėjau, ką padariau
Nesirūpinu vaiku, nei tuo darbu, nei pinigu,- tu man sakei
Alkoholį tik pumpuoju, kitas mergas suvedžioju,- man primetei
Dažnai iškėlęs savo ranką, stipriai duodavau per žandą,- kaip skaudu
Iškoliojau pasigėręs, pasirodžiau stiprus vyras, - kaip negražu...

Bet aš tave myliu, myliu dar karštai
Nenoriu suprasti, kodėl palikai

Naktimis tu taip verkei, atsiklaupusi prašei: "Pasitaisyk"
Ir kito kelio neradai, mane vieną palikai ... ką man daryt?
Pasimetęs aš buvau, žiauriai tave įžeidžiau : labai gailiuos
Noriu tave paprašyti, man duris neuždaryti : tavęs ilgiuos

Nes aš tave myliu, myliu taip karštai
Sugrįžtum mylėčiau tave amžinai

Atsiskleiskim naują lapą, ir pradėkime šį metą iš pradžios
Senas klaidas nedaryčiau, tave ir vaikus mylėčiau visados
Atsiprašydamas maldauju, "grįšk atgal, labai aš laukiu", ar per vėlu?
"Dabar esu aš kitas žmogus, pasitaisęs ir neblogas"- tau prisiekiu
"Jokios gėdos nedarysiu, į namus laiku sugrįšiu"- tikėk manim
Plaučiau indus, nerūkyčiau, visą butą sutvarkyčiau dėl tavęs

(Alfredas Šaltys "Keli metai jau praėjo")

52

(...)

Failing to fetch me at first keep encouraged,
Missing me one place search another,
I stop somewhere waiting for you.

(Walt Whitman "Song of Myself")

32

I think I could turn and live with animals, they are so placid and self-contain'd,
I stand and look at them long and long.

They do not sweat and whine about their condition,
They do not lie awake in the dark and weep for their sins,
They do not make me sick discussing their duty to God,
Not one is dissatisfied, not one is demented with the mania of owning things,
Not one kneels to another, nor to his kind that lived thousands of years ago,
Not one is respectable or unhappy over the whole earth...

(Walt Whitman "Song Of Myself")