Prieš Šventes

Apmąstymai privalomi kaip ir išvados
Tarsi papildoma papuošimų dimensija
Lydinti žvangėjimą Kalėdų link.

Atvirutėse rausiamės naujų žodžių
Kaip vieni kitiems įtikinamai pervyniot
Tuos pačius Šventinius Linkėjimus.

Perkrovėm šaldytuvus, stalus ir save
Dėl poros dienų apeigos
Kuri pavirtusi į savęs parodiją.

Kaip švęsti gausą gausoje?
Kaip su šeima būti kartu,
Jei visi žiūrim viena kryptim - į televizorių?

Linkiu priešingai! - Išvalančio alkio
Nuolatinės soties maratone.
Ir tylos ekranų ir žodžių kakofonijose.

Išvalyti sielas ir išplauti taures
Ir ieškoti ne tarpusavio dovanų
O vienas kito akyse - savęs.

Noriu nedirbt

Nieko taip nenoriu
Nei meiles, nei sukneliu,
Nei gero oro nei agurku
Kaip labai beprotiskai
As visada nenoriu dirbt.

Sakei - praeis
(kaip laime / metai / pagirios)
Sakei - vel busi kaip visi
Panenoresi ir vel i darba kaip i svente
Iskeliausi.

Bet man sirdy baisus koktumas,
Ir nesusvietnas silpnulys
Vos darba prisiminus,
Einu prigult ir nuo baisiu minciu siu
Pailsesiu.

 

(Atlaikyk dienos tema: Noriu Nedirbt)

kashmyro vilnoj paskendo mano samone
lyg pervaziuota porceliano traktoriaus
ir panevezio kioskuose pavasaris
pingvinu buryje ant azuolo ciulbejo

 (Atlaikyk dienos tema: kašmyro vilnos traktorius ir porceliano ekskavatorius)

10.

po savaitgalio
moralinės pagirios
trukdo gyventi

3 .

ŠMC kampe
bokalais susipynė
dvi senos meilės

--


in a pub corner
former lovers were sitting,
their pints intertwined

Per barzdą varvėjo

stalą putotą apsėdus odinių apuokų šutvė
dartais beigi šnekom savo kepsnį užkanda
šūksniais pasitinka kiekvieną naujai įlinguojantį
ir padavėjai šauniausiai pasaulyje ūsą paglostyt siekia

teška per barzdą kožnam gardi duona skystoji
duona kietąja su česnaku bei sparneliais tuojaus užkandama
rėkia kažkieno boba durų į tūliką neuždarydama
ir diedą savo svyruojantį pūkšdama į sieną remia

ir taip bokalais per galvas daužydamas
ligi pat ryto velkasi dar vienas eilinis vakaras

Šaltas vanduo juodas vanduo

ROŽĖS IŠ AŠARŲ

Ką beapkaltinsi kur besurasi kaltuosius kaltieji minioj pasiklydo
neprisišauksi be abejo neprisišauksi o kas atsilieptų
rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
tuščio kambario aidas tik jo neįveikiamas grožis
mielos mergaitės jus neša ir neša šis karas
neša kažkur širdies dėžutes atidaromas
neša per apkasus jūsų plaikstomus plaukus
atsitiktiniai vagonai juodi ir nelaukiantys
atsitiktiniai susitikimai peronuose
tie nepastovūs labai nepastovūs likimo barometrai
radijas groja pro atvirą langą toks baisiai vokiškas radijas
siunčia iš miesto jums telegramas estradines
neša jums vėjas knygų sudegintų pelenus
kartais atrodo kad nieko pasauly nėra jau negalimo
šūviai per prietemas vejasi jus mes medžiojame raganas
koks nesibaigiantis koks nesibaigiantis vokiškas radijas
kartais visaip atsitinka visaip pasitaiko
mintys apsunko nuo karšto vidurnakčių tvaiko
rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
sustoja sekundė parimus ant šautuvo buožės
byra nuo kambario sienų apdegintas tinkas
tokio sunkaus neramumo ramybė pritvinkus
šaltas vanduo juodas vanduo
sunkiasi sunkias lėtai
sunkias lėtai
į mane
.. . .

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

4

I have perceiv'd that to be with those I like is enough,
To stop with company with the rest at evening is enough,
To be surrounded by beautiful, curious, breathing, laughing flesh is enough,
To pass among them or touch any one, or rest my arm ever so lightly round his or her neck for a moment, what is this then?
I do not ask any more delight, I swim in it as in a sea.

There is something in staying close to men and women and looking on them, and in the contact and odor of them, that pleases the sould well,
All things please the soul, but these please the soul well.

(Walt Whitman "I Sing The Body Electric")

Vinco ir Bronės* istorija

-->

Mūs laiptinėj gyvena Vincas
Jis šluoja kiemą,
Lempą įsuka rūsy,
Rugsėjį renka grybus
Ir mums pardavęs perka bonkę.

Nupirkęs bonkę perlaužia ją su draugu
Ir grįžta paryčiais
Tokiu skausmingai pilku veidu
Lyg jam ant dūšios prikakojęs būtų katinas
O iš tiesų jis jaučiasi kaltu prieš Bronę

Jo Bronė boba buvo kažkada tokia,
Kad klubais pavingiavus parklupdydavo
Senus ir jaunus ant stiklų
Ir pabangavimais krūtų iššaukdavo
Jautresnių nervų vyrui tikrą apopleksiją.

Vargai, kuriais laimėjo Vincas Bronės širdį,
Verti vien jiems paskirto liaudies epo,
Kurį prie židinio ar prigesinto televizoriaus,
Po visą šalį dainiai suoktų.
Ir mokytų jaunas kartas,
Kad nugalėti devyngalvį konkurentų slibiną
Parvežt iš Užkaukazės aukso vilną,
Ir šimtą su klasta kurtų mįslių įminti –
Tik lašas jūroje didžių darbų
Kuriuos dėl moters kartais didvyriai nuveikia.

Tik štai po metų ne tiek daug
ir trejeto sūnų lyg ąžuolų
Palūžo Bronė po baisia liga
Po jos ji valandą į penktą aukštą lipa laiptais
Ir ramentu parėmus širdį
Kiaurom dienom prie lango laukia Vinco,
Kuris parjoja vis baltais žirgais
Ir kaktą jai su meile pabučiavęs
Čia pat ant kilimo užmiega.

Ištikimai kaip šuo vežioja ją vežimėliu
Tai iki Norfos, tai iki bažnyčios,
Bet dėl jos kūno sopulių taip sopa širdį jam
Kad tik pigiu vynu tą sopulį teužgesinti gali.
Ir taip gyvens abu sulūžę jie abu,
Kol - skirtingai nei kokie pinigai,
Ar tas charakterių nesutapimas,
Kuris vis koją porai pakiša ne vienai -
Jų giltinė dalgiu neperskirs.

* Tikrieji herojų vardai redakcijai žinomi. Tai Vincas ir Bronė.

Latro daina

Keli metai jau praėjo, kai išsiskyrę mes gyvename abu
Man kaip sapnas ta nelaimė, pagalvojus, ima baimė ir nejauku
Sąžinė man nerami, daug klaidų sau primetu, nes pabudau
Laiko daug dabar turėjau, pagalvoti kaip pradėjau, ką padariau
Nesirūpinu vaiku, nei tuo darbu, nei pinigu,- tu man sakei
Alkoholį tik pumpuoju, kitas mergas suvedžioju,- man primetei
Dažnai iškėlęs savo ranką, stipriai duodavau per žandą,- kaip skaudu
Iškoliojau pasigėręs, pasirodžiau stiprus vyras, - kaip negražu...

Bet aš tave myliu, myliu dar karštai
Nenoriu suprasti, kodėl palikai

Naktimis tu taip verkei, atsiklaupusi prašei: "Pasitaisyk"
Ir kito kelio neradai, mane vieną palikai ... ką man daryt?
Pasimetęs aš buvau, žiauriai tave įžeidžiau : labai gailiuos
Noriu tave paprašyti, man duris neuždaryti : tavęs ilgiuos

Nes aš tave myliu, myliu taip karštai
Sugrįžtum mylėčiau tave amžinai

Atsiskleiskim naują lapą, ir pradėkime šį metą iš pradžios
Senas klaidas nedaryčiau, tave ir vaikus mylėčiau visados
Atsiprašydamas maldauju, "grįšk atgal, labai aš laukiu", ar per vėlu?
"Dabar esu aš kitas žmogus, pasitaisęs ir neblogas"- tau prisiekiu
"Jokios gėdos nedarysiu, į namus laiku sugrįšiu"- tikėk manim
Plaučiau indus, nerūkyčiau, visą butą sutvarkyčiau dėl tavęs

(Alfredas Šaltys "Keli metai jau praėjo")

52

(...)

Failing to fetch me at first keep encouraged,
Missing me one place search another,
I stop somewhere waiting for you.

(Walt Whitman "Song of Myself")

32

I think I could turn and live with animals, they are so placid and self-contain'd,
I stand and look at them long and long.

They do not sweat and whine about their condition,
They do not lie awake in the dark and weep for their sins,
They do not make me sick discussing their duty to God,
Not one is dissatisfied, not one is demented with the mania of owning things,
Not one kneels to another, nor to his kind that lived thousands of years ago,
Not one is respectable or unhappy over the whole earth...

(Walt Whitman "Song Of Myself")

atsakas

-->

kasdieną už lango
šitokios eilės ir šitiek laukimo
nuobodžiaujantys žvilgsniai
į praeinančias moteris ar žvejojantį dėdę
iš gretimos krautuvės
ir ar ne Radviliškis čia aplink mane?
tik močiute neužsuka tetų apipletkint
ir įgrūsti per prievartą dar šilto pyrago

nerėk ant manęs
nesakyk kad tau pikta
nemosuok rankom kojom
ir nedūsauk į dangų
visai tu neklydai
man blogai su tavim
jei aš nieko daugiau neturiu

Regėjimai

dvi seses regėjau
- ne kraujo, tikėjimo -
jos paupiu slinkdamos
šitaip sulinko
nuo metų praėjusių
be anūkų klegėjimo
jog turėjo tarpusavy susikabint
kad visai nesulūžtų

nostalgija

dovanok pasakas
kurios taip seniai neaplankė
apipilk dainom
kurios taip seniai nepravirkdė
pavaišink žodžiais
kurių taip seniai negirdėjau
kurių nesulaukiu ilgai
kaip vasaros naktį
Galeros šviesas
iš Vilnelės sugert

Panevėžys 2

Dainuoju Panevėžį
Kaip giesmę gerklėje užstrigusią
Ir tarsi rąstas man trečioj aky
Nerimsta noras pamatyt jį

 (Atlaikyk dienos tema: Panevezys)

Panevėžys

menu prisiminimą apie kioskus
kurie lyg grybai musėm ir vaikais aplipę
linkėjimus mojavo pravažiuojant

regiu regėjimą apie centrinį turgų

ten braškėse paskendo pensininkė
ir susipynė kedų kvapas su beliašais

ir visa tai nutiko gal Šiauliuos, o gal Radvilišky
net Biržuose - visai įmanoma -
bet ne (nes niekad nebuvau) Panevėžy.

ragana

(4 L.P.)

ragana kiurkso kampe
ir klauso kaip rėkia
dėdės ir tetos
kurie pametė tašę
ar krepšą su apatiniais

ar nuotakos suknią pakeliui į vestuves

ragana traukia dūmą po dūmo
nuo lietaus pasislėpus
po niūriu pilku stogu
ant niūrių pilkų laiptų
su stopke dirbtinės kavos
ir ne tokia jau bloga kompanija

ragana siunčia paklodes
i Anglijos ofisą
mintyse pripiešus kaminą
su jame kyšančiu
ir pietums užsisakius bokalą
prie vištienos salotų
palinki tiems anglams po kuolą i šikną

ragana joja kaip ir priklauso
- ne tik ant šluotos -
ir kates pasileidusias
nuolat priima apsivaikuot
nes argi ne raganai
reikia but
kad toleruotum toki palaidą gyvenimą

ir jei jos nepažįsti
kartais gal ir visai beveik patikėtum
kad ji yra tas, kuo ir prisistato -
visai padori moteris

 

(Atlaikyk dienos temai "Ragana")

Muzikinė krūtinė

krenta dainos kaip lapai
šiandien man iš burnos,
muzikinėj krūtinėj
melodijos dūzgia,
suriaumoju vis dainą

tai liaudies, tai Anties,
ir nušvinta praeiviai
bei ranką paspaudžia
ir valsą beprotišką
su faksu sušokom
bei Tautišką Giesmę
giedojom sukibę,
tik
bendradarbiai grasina
sandėly užrakint
ir po dar vieno posmo
net bonkę atimti

 

(Atlaikyk dienos temai "Muzikinė krūtinė")

ne į temą

ne į temą vakar pakalbėjom
su draugais kaip ąžuolai išvirtę
prie tuščių, bet dar lipnių bokalų
ir pilnų pelenių
po stalais

ne į temą Petras kibirą bučiavo
jam uogiene tepėm plaukus
ir atrodė, kad jau nieko
taip šmaikštaus ir elegantiško
negali būt

ne į temą šiandien ir jaučiuos
lyg trošku, lyg liūdna, lyg kad bėgt
laukais basom ar kartis
bent kol praeis
pachmielas

 

(Atlaikyk dienos temai "Ne į temą")

Sniego žmogus

Sniego žmogus 1.0

Jis vardu Bobas.
Ateina prie lango
Ir žiūri liūdnai,
Kaip rengias Stefanija,
Kuri jau gal amžiuj,
Bet sako visi,
Kad gerai išsilaikius.

Sniego žmogus 2.0

Aš vardu Bobas.
Mano meilė Stefanijai
Prišalo varvekliais
Prie jos palangės.
Bet tai tik ašaros!
O jūs jau ką pagalvojot..

Sniego žmogus 3.0

Tu vardu Bobas.
Ko braižais prie lango?
Manai nematau?
Buvom vedę dvidešimt metų...
Ech -
Kaip tu man atsibodai...


(Atlaikyk! dienos tema: Sniego žmogus)

emigranto kalėdos

atsliūkina tyliai meškėnas prie laipų
prie kojų prigludęs kalena dantim
ir virpančiais pirštais kalėdinę naktį

šeriu jį rūkytom fazanų širdim

keptais aštuonkojais bare pavaišino
su bulvėm ir spirgais ispanai mane
aš sangrijos taurėj meškėną išvydus
slapčiukais čiuptuvą suspaudžiu delne

ir ieškau prie laiptų gauruoto dryžuoto
iš džiaugsmo suspurda nuliudus širdis
kalėdinę naktį prabils pūkuotasis
ir paslaptį rankoj dantim išrasys

 

(į "Atlaikyk!" dienos temą "Gyvūnų įvairovė". Naktiniam budėjime @ Naperville, Chicago, IL)

melancholijos

nubėgu nubėgu nubėgu nubėgu
kaip lašas per langą
kaip pėdos per sniegą

virš stogo lyg nulis
sau juokias mėnulis
nematantis nieko
nejaučiantis nieko
daiktų, atvirukų ir frazių krūvoj
kaltė
ilgesys
ir tyla

hopper

Nighthawk - aišku ne rain dog, bet pakankamai sava ir artima :)

helen

Helen Blinkevičienė valdo. Ačiū Klasikui.

Liūdesys

Tą vakarą tylų, rūžavą,
Kai mes gėrėm verandoj kakavą,
Tu nuo stalo staiga pakilai,
Pakilai, palikai ir į tolį
Nubridai dobilienų atolais,
O po kojom tau klykė žiogai.

Ir kaip paukščiai, sparnais sumosavę,
Metai plauks... Jau kiti gers kakavą,
Horizonte dundės traukys...
Tik nebus mano sielai ramybės -
Liūdesys iškerojo beribis
Tartum sodo krašte apynys.